Angelų gerbimo tradicija

ŠVENTŲJŲ ARKANGELŲ MYKOLO, GABRIELIAUS IR RAPOLO GERBIMAS LIETUVOJE

Prof., habil. dr. Alfonsas Motuzas – Vytauto Didžiojo ir Lietuvos edukologijos universitetų profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų (etnologija) daktaras, Katalikų teologijos fakulteto Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centro direktorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. Tyrinėjimų sritis – religijotyra, Europos šalių religijų etnologija (antropologija) ir etnomuzikologija. Septynių mokslo monografijų ir 70 mokslo straipsnių autorius, penkių mokslo knygų parengėjas ir sudarytojas.

Įvadas

Kaip žinia, daugelis pasaulio religijų, – krikščionybė, judaizmas, islamas ir kt. turi žmonėms skirtus Dievo globėjus – angelus, sergėjančius juos gyvenimo kelyje ir skelbiančius Aukščiausiojo žinią: Viešpats yra visada greta ir yra rūpestingas.

Hebrajų kalboje „angelas“ („mal’ak“) reiškia „siųstąjį“ (Malachijo 2, 7). Šventuosiuose raštuose gausu pavyzdžių, kai globodamas žmogų angelas stiprina jo viltį, drąsina, pasirodo esąs (pavyzdžiui, Angelas pašaukė Abraomą iš dangaus (Pr 22,15), jis kalbėjo Hagarai (Pr 21,17), Gabrielius stovi Dievo akivaizdoje (Lk 1,19), angelas nužengė iš dangaus nuritinti akmenį nuo Kristaus kapo (Mt 28,2) ir t. t.). Tad kyla klausimas, kiek ir kokių angelų esama, jei šie Dangaus tarnai lydi kiekvieną žmogaus žingsnį.

Iš Dievo apreiškimo žinome, kad yra 9 angelų chorai – pulkai. Tai angelai, arkangelai, galybės, valdžios, kunigaikštystės, viešpatystės, sosto angelai, taip pat cherubinai ir serafinai[1]. Iš arkangelų tarpo Šv. Rašte paminėti tik Mykolas, Gabrielius ir Rapolas. Jie yra ypatingi pasiuntiniai, skirti įvairiais laikotarpiais apreikšti Dievo valią[2]. Susipažinkime su angelų hierarchijomis.

Devyni angelų chorai

Angelai krikščioniškame pasaulyje – tai žmones globojančios gerosios dvasios, į kurias nuo seno buvo kreipiamasi ne tik maldomis, giesmėmis, bet ir įvairiomis meno išraiškos priemonėmis, – paveikslais, skulptūromis bei smulkiaja plastika, t. y. koplytstulpiais, stogastulpiais. Visa tai padėdavo besimeldžiančiam žmogui sutelkti dėmesį, įasmeninti savo mintis ir stiprinti tikėjimą: Dievas ir jo angelai yra arti, sergsti kiekvieną žingsnį, namus, kelius ir patį gyvenimą.

Dionisijui Areopagitui priskiriamame V amžiuje parašytame traktate „Apie dangiškąją hierarchiją“ angelai suskirstyti į 3 grupes (hierarchijas), kurių kiekviena turi po 3 eiles (chorus). Pirmąją grupę sudaro Serafimai, Cherubinai ir Tronai, kurių sostai supa Dievo sostą ir Jį šlovina. Tai Aukščiausias angelų „rangas“. Serafimai pasižymi nepaprastai ryškia ir galinga šviesa, galinčia akimirksniu sudeginti mirtinguosius. Šie meilės, šviesos ir ugnies angelai, giedodami Trisagioną – garbinimo himną „Šventas, šventas, šventas“– sugeria ir atspindi Dieviškąją Viešpaties šviesą kitam chorui. Antrojo choro vyriausieji yra Serapielis ir Metatronas. Cherubinai simbolizuoja Dievo žinojimą ir išmintį, savo nuostabia šviesa nusileisdami tik serafimams. Senajame Testamente teigiama, kad jie saugo Edeno vartus. Tronai – „ugnies ratai“, šventoji karieta, drauge su cherubinais važiuojanti apie Viešpaties sostą[3].

Antrąją hierarchiją sudaro Viešpatystės, Galybės ir Dorybės, kurios valdo žvaigždes ir stichijas. Šie angelai dar žinomi kaip viešpataujantys, kitaip, pagal hebrajų išmintį, hašmalimai. Sakoma, kad šio choro angelai siekia didesnio palankumo ir trokšta pralenkti žemiškas vertybes. Dorybių choras atsako už visų žvaigždžių ir planetų judėjimą visatoje. Jėgos saugo takus į dangų ir į juos nukreipia paklydusias dvasias[4].

Trečioji hierarchija apima Kunigaikštystes, Arkangelus ir Angelus – Dievo ir žmonių tarpininkus, Aukščiausiojo pasiuntinius žemėje. Septintojo choro angelai vadovauja žemės valdovams, tautoms ir visoms bendruomenėms. Arkangelai yra Dievo ženklo angelai, pasirodantys žmonėms iš aukštybių, norintys paskleisti kokią nors žinią. Ryškus pavyzdys – arkangelas Gabrielius, apsireiškęs Mergelei Marijai.

Devintasis angelų choras susijęs su žmonija, jai vadovauja ir ją sergsti. Šie angelai negali kištis į žmonių likimus, bet kuo labiau mes prašome jų pagalbos, tuo esame labiau globojami, tuo laimingesnis mūsų likimas. Beje, pastarajam chorui priklausytų ir Angelų kalvos angelai, kurie, atliepdami pačias įvairiausias žmogaus maldų ar vertybinių siekių intencijas, tamprina besimeldžiančiojo ryšius su Dievu ir teikia didesnę savo globą.

Šiandien moksliniais tyrimais nėra nei patvirtinta, nei paneigta apie angelų buvimą. Tai grynai tikėjimo klausimas, nors Naujame Testamente Jėzus, kalbėdamas apie vaikus nurodo, kad „danguje jų angelai mato mano Tėvo, kuris yra danguje, veidą.“ (Mt 18, 10).

Nuo pirmųjų krikščionybės amžių šventumo požymiu laikyti stebuklai. Tikėta, kad juos galima patirti, pirmiausia, tarpininkaujant angelams, arkangelams, herubinams ir serafimams. Arkangelai, pasak mistikės Matildos, siunčiami sustiprinti kankinius, padėti tiems, kurie yra persekiojami dėl Dievo. Jie įkūnija Dievo savybes. Reikšmingiausi jų – šventieji Mykolas, Gabrielius ir Rapolas[5], tad tikslinga susipažinti su jais detaliau.

Šventas arkangelas Mykolas yra pirmasis iš angelų, o jo vardo reikšmė tiesiogiai siejama su Aukščiausiuoju. Senajame Testamente randama faktų, kad šis arkangelas tarpininkauja tarp Dievo ir žmonių kaip gerasis angelas. Jis – užtarėjas, Dievo valios reiškėjas[6]. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių manoma, jog Šv. arkangelas Mykolas saugo ir vaduoja tikinčiųjų sielas nuo piktųjų jėgų. Ikonografijoje vaizduojamas su sparnais ir trimitu rankose arba laikantis žemės rutulį ir ietį, nes kovoja su puikybės demonu, globoja Bažnyčią. Jis taip pat – ligonių patepimo ir mirštančiųjų sargas. Tikima, kad Šv. arkangelas Mykolas lydi mirusiųjų vėles į dangų, gina jas nuo tamsos jėgų[7] ir būtent Šv. arkangelas Mykolas paskelbs Paskutinio teismo dieną. Taip pat šis šventasis mene vaizduojamas nešąs į dangų Mariją.

Švento arkangelo Gabrieliaus vardas reiškia „Dievas yra mano jėga“ arba „Dievo žmogus“. Žemiškoje ir dangiškoje sferoje jis yra prisikėlimas, liepsna, dosnumas, tyrumas, pusiausvyra, kovotojas su godumo ir gobšumo demonais. Šv. arkangelas Gabrielius yra Dievo visagalybės skelbėjas, Dievo tarnas, Dievo pasiuntinys ir Dievo jėga[8] bei įvairių įvykių, susijusių su Mesiju, aiškintojas. Naujajame Testmente minimas jo pasireiškimas Judėjos kunigui Zacharijui, kad jo žmona pagimdysianti Joną Krikštytoją (Lk 1, 5-19) bei Gerosios naujienos paskelbimas Marijai, kad Ji nekaltai pradės ir pagimdys Dievo Sūnų, kurį turės pavadinti Jėzumi (Lk 1, 31-33). Tikima, kad Šv. arkangelas Gabrielius atėjo pranešti Šv. Juozapui apie jo Sužadėtinės dieviškąją motinystę ir tai, kad jis turės būti tėvu Dievo Sūnui, kuriam jis pats suteiks Jėzaus vardą (Mt 1, 18–21).

Taip pat tikima, kad Šv. arkangelas Gabrielius pasirodė piemenims, ir jiems apreiškė apie Išganytojo gimimą (Lk 2, 9 – 12; 2. 14). Jis yra tas angelas iš dangaus, kuris prakaituojantį krauju ir velnio gundomą Išganytoją sustiprino Alyvų darželyje, nuritino akmenį nuo kapo angos ir ankstyvą Velykų rytą bei po keturiasdešimt dienų pranešė pasauliui apie Išganytojo prisikėlimą. Jis taip pat patvirtino apaštalams Jo įžengimą į dangų, primindamas apie Jėzaus grįžimą laikų pabaigoje.

Pagal liaudies tradicijas Šv. arkangelas Gabrielius yra vaikų gimimo ir vilties angelas, paprastai sulaukiantis prašymų iš moterų, trokštančių pastoti, ir turi ypatingų pareigų, susietų su vaikų gimdymu, globojantis negimusias dvasias devynis išnešiojimo mėnesius. Sakoma, kad įlinkimas tarp nosies ir viršutinės lūpos yra Šv. arkangelo Gabrieliaus ženklas, kai jis prisiliečia prie vaiko, įspėdamas jį nutilti prieš šventus dėsnius.

Dažniausiai šis angelas vaizduojamas pučiantis trimitą – laikų pabaigos ir visuotinio Teismo dienos atėjimo simbolį. Šv. arkangelą Gabrielių charakterizuojančias spalvas galima prilyginti mėnulio sidabriniam ir baltai spindinčiam švytėjimui. Jis – maldos/giesmės „Viešpaties angelas“ herojus, drauge su Šv. arkangelu Rapolu nubaudžiantis sukilusius angelus (Apr. 12, 7–12a [12b]).

Švento arkangelo Rapolo vardas hebrajiškai (Raphā‘ēl) reiškia „Dievas gydo“, tad jis yra gydytojų ir ligonių globėjas. Arkangelas Rapolas yra išmintingas ir galingas vedlys tiems, kurie pasišvenčia santuokai, ypač sužadėtiniams ir jaunoms šeimoms. Jis budrus jaunystės sergėtojas ir patarėjas bei ramstis tiems, kurie ieško savo pašaukimo (Tob 12,15, plg. Apr 8,2). Pasak Talmudo, Rapolas buvo vienas iš trijų angelų, aplankiusių Abraomą po jo apipjaustymo.

Šventas arkangelas Rapolas taip pat yra keliautojų bei piligrimų gynėjas, todėl mene vaizduojamas su sparnais, keliautojo drabužiais ir sandalais. Paprastai jis turi kelionmaišį (kartais pintinę), piligrimo lazdą (Dievo pasiuntinio ženklą), gertuvę, rankose laiko apvalią dėžutę ar komuninę. Jis dėvi žalią apsiaustą, kurio spalva simbolizuoja gyvenimą ir sveikatą[9].

Šventųjų arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo garbinimo kilmė

Kaip žinia, Katalikų Bažnyčios liturgiją sudaro šventosios Mišios ir pridedamųjų pamaldų apeigos, arba liaudies pamaldumo praktikos, kurios viešai atliekamos ne per Šv. Mišias vietos žmonių kalba[10]. Sąvoka „liaudiškasis pamaldumas“ nusakomos kaip „įvairios privataus ar bendruomeninio pobūdžio kultūrinės apraiškos, kurios, atsižvelgiant į krikščionių tikėjimo kontekstą, reiškiasi, visų pirma, ne šventosios liturgijos formomis, bet ypatingais aspektais, pasiskolintais iš kokios nors tautos etninės grupės ar jų kultūros“[11]. Tai religinės apeigos, susiformavusios Bažnyčios kalendorinių metų ciklo iškilmių, švenčių, minėjimų, šventų vietų lankymo pagrindu. Beje, Angelų kalva galėtų būti suvokiama kaip liaudies pamaldumo vieta, kurioje lankantys žmonės meldžiasi ir palieka maldos simbolius, – angeliukus, kryželius, abrozdėlius ir pan. Kita ryški liaudies pamaldumo vieta – netoli Šiaulių esantis Kryžių kalnas.

Pridedamosios pamaldų apeigos, arba liaudies pamaldumo praktikos, yra skirtos liaudžiai. Remiantis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Liturginiu maldynu, jas sudaro Švč. Mergelės Marijos valandos, Švč. Mergelės Marijos kalbamasis ir giedamasis bei Švč. Jėzaus vardo rožiniai, Kryžiaus kelias, Graudūs verksmai, Gedulinės valandos (psalmės), šermeninės giesmės. Prie jų priskiriamos gegužinės ir birželinės pamaldos bei šventiesiems skirtos užtarimo maldos ir giesmės.

Iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios liaudies pamaldumo praktikų išsiskiria šventiesiems arkangelams Mykolui, Gabrieliui ir Rapolui skirta jų gerbimo liaudies pamaldumo praktika. Moksliniai šaltiniai rodo, kad šių šventųjų angelų gyvenimai, jų darbai pirmiesiems krikščionims buvo gerbimo objektai, vėliau tapę viena iš katalikybės ir stačiatikybės tikėjimo šventųjų išpažinimo tiesų. Šventųjų kultas arba gerbimas (toliau tekste – gerbimas) – vienas esminių katalikybės bei stačiatikybės bruožų ir svarbus krikščioniškosios kultūros aspektas[12]. Liturgijoje Bažnyčia prisijungia prie angelų „Šv. Angelų litanijoje“, tarp kurių ypač šlovinami arkangelai Šv. Mykolas, Šv. Gabrielius ir Šv. Rapolas. Pažvelkime į šių šventųjų gerbimo tradicijas Lietuvoje.

Šventųjų arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo gerbimas Lietuvoje

Lietuva yra savita savo etnine kultūra, architektūra, dainomis, šokiais bei religinėmis giesmėmis, tačiau Dievo gerbimo raiškoje atsispindėjo tiek tautiniai meno ypatumai, tiek ir pasaulinės kultūros tendencijos bei stilistika. Gerbimas neatsiejamas nuo dėkingumo ženklų, tad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nuo seno buvo populiaru bažnyčiose ar liaudies pamaldumo vietose degti žvakeles, palikti apžadus, votus ir įvairius kitus dėkingumo ženklus. Tokios praktikos laikėsi ir pirmieji krikščionys bei piligrimai, keliaujantys į Jeruzalę, kur palikdavo šventyklose ar šventose vietose savo dėkingumo Dievui ženklus. Todėl nenuostabu ir šiandien Angelų kalvoje prie angelų skulptūrų išvysti sudėtus įvairiausius maldos simbolius: molinius, stiklinius, popierinius, šiaudinius, plastikinius angeliukus, gėles, akmenukus, skulptūrėles, žaislus, lapelius su užrašytomis maldomis ir troškimais… Tačiau įdomu, kokios Lietuvoje buvo angelų gerbimo tradicijos, ar yra susiformavusi jiems skirta pamaldumo praktika?

Mūsų šalyje labiausia žinomi šventieji arkangelai Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, tačiau jiems skirtas pamaldumas nuodugniau nebuvo tyrinėtas, skelbtos tik kelios žinutės enciklopedijose, todėl šios mintys bus grindžiamos pirminiais šaltiniais – Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Folkloro kabineto archyvinė medžiaga[13] bei 1996 m. „Liturginio maldyno“[14] ir 1924, 1930, 1993, 2005 m. giesmynų[15] duomenimis. Tad nagrinėjant religines giesmes pastebėtos tik arkangelams skirtos unikalios giesmės.

Šventųjų arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo gerbimas Lietuvoje žinomas nuo pat krikšto pradžios. Lietuvoje 1416 metais, Vytauto Didžiojo iniciatyva, Ariogaloje pastatyta viena pirmųjų Šv. arkangelo Mykolo titulo bažnyčių[16]. Šio arkangelo kultas mūsų šalyje skleidėsi brolijų ir cechų titulų ar globėjų vardų suteikimo kultūroje. Lietuvoje viena seniausių – Šv. Mykolo brolija, kurią 1507 m. patvirtino Vilniaus vyskupas Albertas Taboras[17]. Šios brolijos pavyzdžiu daugelyje Lietuvos vyskupijų parapijų steigėsi ir veikė Šv. Gabrieliaus ir Šv. Rapolo brolijos, kurių nariai teikė pagalbą bei meldėsi už mirštančiųjų sielas. Maldas sudarė įvairūs tekstai ir giesmės.

Su šventųjų arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo vardais sietina rugsėjo 29-ąją švenčiama viena gražiausių rudens švenčių, vadinamų Mykolinėmis. Surinkta vasaros lauko ekspedicijų medžiaga rodo, kad liaudies religinėje pasaulėžiūroje arkangelas Šv. Mykolas veikia kartu su Šv. Gabrieliumi, tad šiems šventiesiems skirtos litanijos ir maldos yra praktikuojamos drauge. Per Mykolinių šventę visose Lietuvos parapijose, kurių bažnyčios turi Šv. arkangelo Mykolo vardą, bei parapijose, kuriose švenčiami Šv. arkangelui Mykolui skirti atlaidai, buvo ir yra kalbamos „Šv. arkangelo Mykolo litanija“, „Šv. arkangelo Mykolo malda“, „Šv. arkangelo Mykolo vainikėlis“, „Šv. arkangelo Gabrieliaus litanija“, „Šv. Gabrieliaus malda“ bei giedamos giesmės „Garbė Tau, Dieve“ ir „Viešpaties Angelas“. „Šv. arkangelo Rapolo litanija“ ir „Šv. Rapolo malda“ meldžiama tik Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios parapijoje. Giesmės, skirtos pagerbti Šv. arkangelą Rapolą, rasti nepavyko[18]. Iš pateiktos medžiagos pastebime, kad kukliausiai praktikuojamas Šv. arkangelo Rapolo gerbimas.

Atskleidus šių šventųjų gerbimo pamaldumo praktikos ištakas bei paplitimo arealą Lietuvoje, pažvelkime į šių maldų bei giesmių kilmę.

Šventųjų arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo gerbimo maldų ir giesmių tekstų bei muzikos Lietuvoje kilmė

Kaip parodė aukščiau pateikta medžiaga, šventųjų arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo gerbimo liaudies pamaldumo praktiką sudaro jiems skirtų švenčių/atlaidų metu meldžiamos ir giedamos tam skirtos litanijos, maldos ir giesmės (žr. poskyrius „Malda Nr. 1 – Nr. 7“). Tikslinga jas panagrinėti ne vien istoriniu, bet ir praktiniu aspektais. Gal skaitytojas, apsilankęs Angelų kalvoje ar kitose liaudies pamaldumo vietose, galės pasinaudoti šiomis maldomis ir taip puoselės krikščioniškąją tradiciją bei stiprins savo tikėjimą.

 

Istorinės ištakos. Šventųjų gerbimo pamaldumo ištakos sietinos su pagoniškuoju Romos mirusiųjų kultu, kada buvo pagerbiami mirusiųjų kūnai ir kapai, ruoštos minėjimo puotos, ypač jų laidojimo vietose. Pirmieji krikščionys neatmetė šių papročių, tik juos sukrikščionino. Vietoje kapuose ruošiamų puotų, bažnyčioje ar prie kapų švęsdavo liturgiją, o vietoje prie kapų kalbamų liūdnų lementacijų giedodavo giesmes, vilties himnus. Martirologijos (pirmieji kankinystės aprašymai) patvirtina, kad ankstyvoji krikščionybė praktikuodavo ypatingą kultą, skirtą kankiniams pagerbti. Šis pamaldumas tapo liturgine praktika, kada Romos imperatorius Konstantinas Didysis (324–337 m.) 313 m. Milano ediktu įteisino krikščionybę ir 325 m. sušaukė Nikėjos Bažnyčios susirinkimą, suformulavusį ir susisteminusį pagrindines tikėjimo tiesas.

IV a. pabaigoje, Rytų bažnyčioje, Sirijos Antiochijoje, Šv. Jono Auksaburnio laikais (Jono Chrizostomo, 345–407 m.) maldos metu bendruomenė, skelbiant maldos intenciją į ją atsiliepdavo maldavimu „Kyrie, eleison“. Popiežiaus Šv. Gelazijaus I (†496) apeigyne yra panašių maldavimų, pavadintų „Orationes sollemnes“[19]. 529 m. Šv. Benediktas savo vienuolyno Reguloje įveda privalomą maldavimą „Kyrie, eleison“, „Viešpatie, pasigailėk“. VI a., prie jo pridėjus „Christe, eleison“, šis maldavimas išplito visuose Vakaruose. Kai VII a. „Kyrie, eleison“ buvo papildytas kreipiniais į įvairius šventuosius ir kitais maldavimais – susikūrė Visų Šventųjų litanija. Jos pavyzdžiu tapo kuriamos įvairios kitos litanijos, tarp kurių ir litanijos šventiesiems arkangelams Mykolui, Gabrieliui ir Rapolui. Pastarosios su maldomis Lietuvą pasiekė jos krikšto pradžioje, o jų praktikavimas viduramžiais Europoje buvo skiriamas krikščionybės pergalei paženklinti.

Surinktos vasaros lauko ekspedicijų medžiagos rodo, kad iš maldų, skirtų šventiesiems angelams Mykolui, Gabrieliui ir Rapolui unikalumu išsiskiria „Šv. arkangelo Mykolo vainikėlio“ malda.

ŠV. ARKANGELO MYKOLO VAINIKĖLIS

Vainikėliui kalbėti naudojamas rožančius, sudarytas iš devynių grupių po tris karoliukus, tarp kurių yra po didelį karoliuką. Pabaigoje – dar keturi karoliukai ir šv. Mykolo medalikėlis.

Pradžioje pabučiuojamas medalikėlis ir kalbama:

Dieve, ateik manęs gelbėti, Viešpatie, skubėk man padėti! (Ps 69, 2)

Garbė Dievui Tėvui…

Toliau kalbami devyni pasveikinimai: maldelė, 1 „Tėve mūsų“ ant didžiojo karoliuko ir 3 „Sveika, Marija“ ant mažųjų.

  1. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam serafinų chorui, tegul Viešpats mus padaro vertais degti tobulos meilės ugnimi. Amen.
  2. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam kerubinų chorui, tegul Viešpats mums suteikia malonę palikti nuodėmių kelią ir žengti krikščioniškos tobulybės taku. Amen.
  3. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam sostų chorui, tegul Viešpats įlieja į mūsų širdis tikro ir nuoširdaus nusižeminimo dvasią. Amen.
  4. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam viešpatysčių chorui, tegul Viešpats suteikia mums malonę valdyti savo jausmus ir tvardyti savo blogas aistras. Amen.
  5. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam galybių chorui, tegul Viešpats teikiasi apginti mūsų sielas nuo velnio pinklių ir gundymų. Amen.
  6. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam valdžių chorui, tegul Viešpats neleidžia mums pasiduoti pagundai ir apsaugo mus nuo pikto. Amen.
  7. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam kunigaikštysčių chorui, tegul Viešpats pripildo mūsų sielas tikro ir nuoširdaus paklusnumo dvasia. Amen.
  8. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam arkangelų chorui, tegul Viešpats suteikia mums ištvermės tikėjime ir visuose geruose darbuose, kad laimėtume rojaus garbę. Amen.
  9. Užtariant šventajam Mykolui ir dangiškajam angelų chorui, tegul Viešpats leidžia jiems mus saugoti šiame mirtingame gyvenime, o po mirties nuvesti į amžinąją garbę danguje. Amen.

Po to ant keturių didelių karoliukų kalbami 4 „Tėve mūsų“ šv. Mykolo, šv. Gabrieliaus, šv. Rapolo ir mūsų Angelo Sargo garbei. Pabaigoje kalbama:

Garbingasis ir šventasis Mykolai, dangaus kareivijų vade ir kunigaikšti, ištikimas sielų sarge, sukilusių dvasių nugalėtojau, Dievo namų tarne, mūsų nuostabusis vadove pas Jėzų Kristų, tau duota didžiulė didybė ir galia. Teikis išvaduoti mus nuo visokio blogio ir mums, kurie pasitikėdami kreipiamės į tave ir viliamės tavo neprilygstama apsauga, padėk kasdien vis ištikimiau tarnauti Dievui.

V. Melskis už mus, šventasis Mykolai, Jėzaus Kristaus Bažnyčios kunigaikšti. R. Kad taptume verti jo žadėjimų.

Melskimės. Visagali amžinasis Dieve, Tu dėl savo nuostabaus gerumo ir gailestingumo visų žmonių išganymui išsirinkai šlovingąjį arkangelą šventąjį Mykolą Tavo Bažnyčios kunigaikščiu. Padaryk, meldžiame Tave, kad būtume verti būti jo maloninga globa apsaugoti nuo visų mūsų priešų, kad mirties valandą nei vienas iš jų nesiartintų mūsų varginti. Teikis mums duoti, kad jis pats nuvestų į Tavo visagalės ir kilnios didybės akivaizdą. Dėl to mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nuopelnų. Amen.

 

„Šv. Arkangelo Mykolo vaikinėlio maldos“ kilmė siekia XVIII a. vidurį, kada 1751 m. Šv. arkangelas Mykolas apsireiškė Portugalijos karmelitei, Dievo tarnaitei Antonijai d‘Astonac. Jis perdavė jai šį „vainikėlį“ ir pažadėjo, kai jį kalbantysis eis Šv. Komunijos, jį lydės devyni angelai iš devynių dangaus chorų. Tam, kas jį kalbės kasdien, Šv. arkangelas Mykolas ir visi šventieji angelai nuolat padės šiame gyvenime ir išvaduos jį iš skaistyklos po mirties. Popiežius Pijus IX 1851 m. pripažino „vainikėlį“ ir suteikė jo kalbėtojams gausių atlaidų[20]. Lietuvoje „Šv. arkangelo Mykolo vainikėlis“ naudotas liaudies, o šiandien kalbamas Aukštaitijos ir Suvalikijos bažnyčiose, kurioms suteiktas Šv. arkangelo Mykolo vardas, pavyzdžiui, Kaišiadorių ir kitose vyskupijose[21].

Giesmių kontekste visose Lietuvos etnografiniuose regionuose šventiesiems Mykolui, Gabrieliui ir Rapolui fiksuojamos tik dvi giesmės. Tai Šv. arkangelui Mykolui skirta giesmė „Garbė Tau, Dieve“ ir Šv. arkangelui Gabrieliui – giesmė „Viešpaties angelas“. Šios giesmės, kaip ir Šv. arkangelui Mykolui skirta litanija bei malda veikia kartu su Šv. arkangelui Gabrieliumi skirta litanija ir malda, tad yra praktikuojamos drauge[22].

Šv. arkangelui Mykolui skirtos giesmės „Garbė Tau, Dieve“ teksto pradmenys sutinkamos 1679 m. leistame giesmyne „Balsas Szirdies pas Wieszpati Diewa, Panna Szwencziausia ir Jo Szwentus Danguy Karaliaujenczius szaukanczios par giesmes“ – „Giesme apie szventą Mikolą Arkaniolą“. Jos autorius – jėzuitas Pranciškus Šrubauskis[23].

GIESMĖS „GARBĖ TAU, DIEVE“ MELODIJA

01-giesme-garbe-tau-dieve

Vėliau ši perredaguota giesmė pakartojama 1819 m. kunigo Vincento Valmiko (1778–1834) giesmyne „Giesmės nobažnos“, kurį autorius parengė pertvarkydamas „Balsą širdies“. Šiam giesmynui 1823 m. duotas naujas vardas „Kantyczkos Žemajtyszkos“, jį 1855 ir 1859 m. redagavo ir iš naujo sudarė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (giesmyno pavadinimas – „Kantičkos arba Giesmių Knyga“). 1930 m. naujoje redakcijoje ši giesmė pateikiama kunigo, marijonų vienuolio Jurgio Tilvyčio parengtame „Giesmyne“[24].

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Šv. arkangelo Mykolo giesmė naujai pristatoma kun. marijonų vienuolio Kazimiero Senkaus parengtame „Liturginiame giesmyne“[25]. Jos šiandien praktikuojamos melodijos autoriumi yra skaitomas Antanas Pocius. 1930 m. ji pirmą kartą pristatoma kun. J. Tilvyčio, vėliau – ir kun. K. Senkaus sudarytuose giesmynuose[26]. Šio šventojo arkangelo melodija sutinkama ir vokiečių/austrų[27] bei lenkų[28] giesmynuose.

VOKIEČIŲ/AUSTRŲ GIESMĖS „UNÜBERWINDLICH STARKERstarker  HELD, – SANKT MICHAEL“ MELODIJA

02-vokieciuaustru

LENKIŠKOS GIESMĖS „KSIĄŻĘ NIEBIESKI, ŚWIĘTY MICHALE“ MELODIJA

03-lenku

Paskutinis Šv. arkangelui Mykolui skirtos giesmės melodijos pavyzdys yra iš kun. K. Senkaus sudaryto „Naujojo liturginio giesmyno“. Nuoroda prie giesmės „Šlovingas Dievo pasiuntiny“ liudija, kad jos muzikos autorius – K. Senkus[29].

GIESMĖS „ŠLOVINGAS DIEVO PASIUNTINY“ MELODIJA

04-slovingas-dievo-pasiuntinys

Palyginus šios giesmės lietuviškas melodijas su vokišku/austrišku bei lenkišku variantais matyti, kad jie skirtingi, pirmiausia, melodinėmis linijomis, antra, – tonaciniu aspektu, trečia, – ritmika. Visos melodijos yra autorinės (kompozitorių sukurtos) ir kiekviena atstovauja savo kraštui, o tai dar kartą įrodo lietuviškų giesmių melodijų unikalumą.

Kita giesmė, kartu ir malda, atskleidžianti Šv. arkangelo Gabrieliaus gerbimą, yra „Viešpaties Angelas“. Pats Dievas per savo angelą Gabrielių sveikina Mariją. Šios giesmės/maldos ištakos – krikščionybės lopšyje. Pirmiausia ji žinoma, kaip lotyniška „Angelus Domini“[30], į Lietuvą atėjusi kartu su krikščionybe.

Mūsų šalyje nuo senų laikų buvo galima matyti ir girdėti nepaprastai žavų reginį, kai kaimeliuose, miesteliuose tris kartus per dieną, skambinant bažnyčių ir varpinių varpais, pakeleiviai ir vietiniai gyventojai, išgirdę varpo garsą, nusiimdavo kepures ir kalbėdavo arba giedodavo giesmę/maldą „Viešpaties Angelas“. Šį paprotį Žemaitijoje įvedė vyskupas Jurgis Tiškevičius. Jis 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinode, vyskupo Motiejaus Valančiaus teigimu, „įstatymą Grigaliaus XIII (1572–1585), kad visose katalikų bažnyčiose auštant, per pietus ir brėkštant poteriams skambintų, priėmė ir žmonėms apskelbė“[31].

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvoje lenkų pranciškonų ir dominikonų vienuolijų pastangomis formavosi paprotys skambinti varpais po vakarinio „Viešpaties Angelo“ bei dar maždaug per vieną maldos „Sveika, Marija“ laiko tarpą suskambinti devynis kartus (3 x 3) už mirusiuosius ir žuvusiuosius karuose. Vėlesniais laikais, varpams kviečiant melstis už mirusiuosius, kiekvienas melsdavosi apskritai už visus mirusiuosius, prie maldos „Viešpaties Angelas“ pridėdamas ir „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“. Kai caro valdžia uždraudė bažnyčiose skambinti varpais, varpo garsą pakeitė giesmės/maldos „Viešpaties Angelas“ ir „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“ žodžiai. Nuo XX a. pradžios, kai po gedulingų maldų bažnyčioje ir kapinėse imta laikytis Romos ritualo, „Viešpaties Angelas“ ir „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“ naudoti kaip maldos už mirusiuosius. Ši pamaldumo išraiška liaudžiai greit tapo artima. Nuo tada lietuvių ir lenkų liaudies tradicijoje tapusi „Viešpaties Angelo“ ir „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“ giedama melodija buvo lyg varpo garsas, palydint mirusiuosius amžinojon kelionėn[32] [33].

 GIESMĖS „VIEŠPATIES ANGELAS“ MELODIJOS FRAGMENTAS

05-viespaties-angelas

GIESMĖS „ANIOŁ PAŃSKI“ MELODIJOS FRAGMENTAS

06-aniol-panski

Lietuvių ir lenkų „Viešpaties Angelo“ melodijos – akivaizdūs grigališkojo himno folklorizavimo pavyzdžiai, kas parodo jų vietos raiškos autentiškumą ir liaudiškumą.

Apžvelgus minėtus faktus galime teigti, kad Šv. arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo gerbimo pamaldumo praktikos ištakos siekia pirmuosius krikščionybės Europoje bei Lietuvoje metus. Svarbu  ir tai, kad šios praktikos raiška Lietuvoje atsiskleidžia per jiems skirtas maldas (litanijas) bei giesmes, o muzikos literatūrinių ir muzikinių tekstų ištakos mūsų šalyje yra vietinės kilmės. Visa tai įrodo, jog Šv. arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo gerbimo liaudies pamaldumo praktika Lietuvoje geriausia atsiskleidžia muzikos mene.

Pabaigai

Krikščionybė nėra izoliuotai gyvuojanti religija, atskirta nuo dabarties tradicijų, įvykių ir naujų visuomenės raidos tendencijų. Todėl, siekiant praplėsti arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo gerbimo pamaldumo praktiką, tikslinga rugsėjo 29-ąją dieną esamas Mykolines švęsti ne tik parapijose, kuriose yra šių šventųjų vardo bažnyčios, ar kur švenčiami jų vardų atlaidai, bet ir įvairiuose kitose erdvėse. Tam puikiai tinka Trakų rajone esanti Angelų kalva. Minėto šventimo metu susirinkusieji gali melsti ir giedoti angelams skirtas maldas (litanijas) bei giesmes. Taip pat svarbu tinkamą dėmesį skirti vargonininkams, muzikams ir laisviems klausytojams, norintiems geriau pažinti šventųjų angelų gerbimo pamaldumą, rengiant, pavyzdžiui, sakralinės muzikos kursus.

Skaitytojams norėčiau palinkėti pasinaudoti pateikiamomis Šv. arkangelų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo maldos bei giesmių fragmentų pavyzdžiais. Lai kasdieniniame gyvenime būna daugiau maldų skleidžiamos šviesos.

 

 

 

 

[1] Bulota Alf., Benys L. Šventųjų gyvenimai. Lietuvos Katalikų kalendorius. Kaunas: Kaunas: Alytaus angelų sargų bažnyčios religinės bendruomenės leidykla, 1994, p. 298.

[2] Bulota Alf., Benys L. Ten pat.

[3] http://www.klauskkunigo.lt/1528/kas-yra-cherubinai (žiūrėta: 2015 09 06).

[4] Ten pat.

[5] Arkangelai / parengė Renata Vanagaitė SSC, Bernardinai.lt, 2005 // http://www.vydija.lt/kalendorius/rugsejis/arkangelai.htm (žiūrėta: 2015 08 06).

[6] Bulota Alf., Benys L. Ten pat.

[7] Arkangelai // ten pat.

[8] Šv. arkangelas Gabrielius // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-24-sv-arkangelas-gabrielius/7269 (žiūrėta: 2015 08 06).

[9] Šv. Arkangelas Rapolas // http://www.polia.info/Ikona/Rapolas.htm (žiūrėta: 2015 08 07).

[10] Liturgijos apžvalga / knygą parengė: s. O. Baliūnaitė ACJ; s. E. Bedalytė ACJ. Tekstus papildė kun. V. Šimkūnas SJ. Kaunas, 1996, p. 74.

[11] Dievo kulto ir sakramentų kongregacija. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas // Bažnyčios žinios, 2003, Nr. 11, p. 17.

[12] Arkangelai // ten pat.

[13] 1996–2003, 2005 metų vasaros lauko ekspedicijų medžiaga // Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Folkloro kabineto archyvinė medžiaga. Kretinga, 2005.

[14] Liturginis maldynas. Lietuvos Vyskupų Konferencija. Vilnius: Katalikų pasaulis. 1996.

[15] Grynai musishkai parashytu gismiu lobynas (Thesaurus Lietuvanorum Hymnorum). Gysmes su natoms / parengė kun. Kaz. Balandios-Zichkus-Ambrozaitys. Dorrisville. ILL. U.S.A., 1924; Giesmynas / paruošė kun. J. Tilvytis, M.J.G. Marijampolė: Marijonų spaustuvė, 1930; Liturginis giesmynas / paruošė kun. K. Senkus M.M.S. Išleido Vilkaviškio vyskupijos kurija Apie šventuosius vertingos papildomos istoriografinės ir etnologinės informacijos chronologiškai teikė knygos: 1958 m. išleista kun. dr. Juozo Vaišnoros monografija „Marijos garbinimas Lietuvoje“, 1993 m. išspausdinta etnologės Angelės Vyšniauskaitės knyga „Mūsų metai ir šventės“, 1994 m. kunigų Alfonso Bulotos ir Laimučio Benio išleista knyga „Šventųjų gyvenimai“, 1999 m. pasirodžiusi Rasos Balčikonytės išversta Peterio Browno knyga „Šventųjų kultas“ bei 2005 m. straipsnio autoriaus išleistas vadovėlis aukštosioms mokykloms „Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje“, 1993; Naujasis liturginis giesmynas / sud. kun. K. Senkus MMS. Kauno arkivyskupijos kurija, 2005.

[16] Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. T. 1: Telšių vyskupija. Čikaga, 1980.

[17] Jovaiša L. Brolijos // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001, p. 111–123.

[18] 1996–2003, 2005 metų vasaros lauko ekspedicijų medžiaga // Ten pat.

[19] Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Lietuvos katechetikos centras, 1997, p. 98.

[20] Šv. arkangelo Mykolo vainikėlis // http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=699&Itemid=100 (žiūrėta: 2015 08 07).

[21] Kaišiadorių vyskupijoje: Baibiškėje, Jiezne, Palomenėje, Senojoje Varėnoje, Širvintose; Kauno arkivyskupijoje: Bukonyse, Įgulos (Kaune), Lyduokiuose, Rumšiškėse, Upninkuose, Jūžintuose; Panevėžio vyskupijoje: Kupreliškėse, Onuškyje, Svėdasuose, Viešintose, Žiobiškyje; Vilkaviškio vyskupijoje: Gražiškėse, Kaimelyje, Virbalyje; Vilniaus arkivyskupijoje: Butrymonyse, Nemenčinėje, Rukainiuose, Šumske, Tabariškėse, Varėnoje (1996–2003, 2005 metų vasaros lauko ekspedicijų medžiaga // Ten pat.

[22] Ten pat.

[23] Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje. Ten pat, p. 183.

[24] Giesmynas / paruošė kun. J. Tilvytis, M.J.G. Ten pat, p. 212–213.

[25] Liturginis giesmynas / Ten pat, p. 285–286.

[26] Liturginis giesmynas / Ten pat, p. 285.

[27] Gotteslob. 1969. Katholisc hes Gebet- und Gesangbuch. Erzdiözese Wien. Herausgegeben von den Bischöfen Deutschlands und Österreichs und der Bistümer Bozen-Brixen und Lüttich. Wien, 1969, S. 570.

[28] Siedlecki J. Śpiewnik Kościelny. Wydanie XXXIX. Kraków, 1994, p. 424.

[29] Naujasis liturginis giesmynas / sud. kun. K. Senkus MMS. Kauno arkivyskupijos kurija. 2005, p. 234.

[30] Siedlecki J. Śpiewnik Kościelny. Ten pat, p. 748.

[31] Wolonczewskis M. Žemajtiu Wiskupiste. Wilniuj, 1848, D. 1, p. 37.

[32] Motuzas Alf. Vilniaus ir Veprių kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginė muzika // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 15. Vilnius, 1999, p. 457–458.

[33] Śpiewnik Liturgiczny. Towarzystwo Naukowe Katolickiego Uniwersytetu Liubelskiego. Liublin, 1991, p. 513.