Angelų kalvos legenda

ANGELŲ KALVOS KŪRIMO PRIEŠISTORĖ

arba

KODĖL ŠIOJE VIETOJE ĮKURTA ANGELŲ KALVA

 

Seniai labai seniai, dar anuomet kai Dievas, būdamas labai geros nuotaikos ir įkvėpimo, tvėrė Trakų kraštą, drauge jam kasdieniuose darbuose talkino Jautrios sielos angelas.

Kai vieną dieną, po ilgų liūčių vandenys galop pripildė Dievo pirštu įspaustus įvairaus dydžio duburius, į dangaus žydrynę pažvelgė gausybė ežerų.

– Koks grožis! – šūktelėjo Jautrios sielos angelas. – Dar niekur taip žemėje neatsispindėjo Dangus!

– Tau tiesiog patinka ežerai,- šypsodamasis tarė Dievas, tačiau jautruolis jau plasnojo virš krištolinio tyrumo vandenų ir negalėjo atsistebėti juose plaukiojančių žuvų gausa, raibuliuojančiose bangose nardančių paukščių margumynu. Palikęs triūsiančius savo brolius, jis suposi ant nulinkusios medžio šakos, gainiojo virš vandens plazdenančius drugelius ir… visai pamiršo savo darbą.

– Jis dėl tų ežerų visai galvą pametė! Kodėl nepadeda mums dirbti, o tik leidžia savo dienas veltui! – šūktelėjo Dievui Rūpestingasis angelas. Sutvėrėjas nusišypsojo, rankos mostu nuramino ežerų vandenis, juos veidrodžiais paversdamas, ir mįslingai atsakė:

– Jis atras savo pamestą galvą ten, iš kur bus galima pamatyti tris vietas, kuriose po tūkstantmečių įsikursiančiam mieste žmonės mane garbins…

Vos tik pasklido šie žodžiai, tuoj sudrebėjo žemė, sugaudė dangūs. Netoliese pūpsojęs vienas duburys ėmė sparčiai kilti ir tapo kalva, o žvelgiant iš paukščio skrydžio, aplink tyvuliuojantys ežerai į angelą be galvos tapo panašūs.

Praėjo metai, šimtmečiai, tūkstantmečiai, ir aukščiausioje Trakų vietoje, netoli Užutrakio dvaro, žmonės užlipę ant kalvos pamatė tris, vienoje linijoje išsidėsčiusius mūrus – Trakų cerkvę, didžiavyrio statytą Trakų bažnyčią ir saloje stūgsiančią pilį. Juose visuose buvo garbinamas Dievas. Patiko jiems ta kalvota erdvė, tad nusprendė joje medinius angelus suburti. Vos pirmieji aštuoniolika angelų pradėjo kalvoje savo tarnystę, kai įvyko tai, kas istorijos priešaušryje buvo sumanyta: Jautrios sielos angelas atsibudo ir džiaugsmingai sušuko:

– Atradau savo pamestą galvą, kuri buvo uždengta… medinio angelo sparnu!

Tai pasakęs apsidairė, išvydo dailiais takeliais išvagotą Angelų kalvą, jos Karalienės Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlę, gausybę žmonių maldų klausančių ąžuolinių angelų, o tolumoje – Trakų salos pilies raudonus mūrus, baltą bažnyčią ir cerkvęs smaigalį. Priartėjęs prie angelų su visais pasilabino, o prieš grįždamas pas Dievą dar spėjo eiklią mintį išausti: „Gausės angelai kalvoje, saugos jie Trakus ir visą Lietuvą, ir taps Trakai traku, gerumui ir meilei skleistis…“